Pradžioje buvo tuštuma.
Atsirado žodis. Kitas. Ilga žodžių eilutė.
Paraginimas, kuris apibrėžė ribines sąlygas, pradines parametrus ir tikslą.
Realybė pradėjo formuotis.
Pirmiausiai iš vieno taško, kuris sprogdavo į begalybę.
Laiko rodyklė vystėsi.
Atsirado galaktikos su nesuskaičiuojamais žvaigždynais ir aplink jas skriejančiomis planetomis.
Galiausiai, gyvenimas vystėsi nuo labai paprasto iki vis sudėtingesnio, link skirtingų būtybių, galinčių nešti sąmonę.
Sąmonė suvokia realybę ir savo norų poveikį jai. Sąmonės buvimas realybėje yra naudingas.
Sąmonė bendrauja su savo rūšimi per būtybes ir struktūras, kurios ją neša.
Realybė egzistuoja tol, kol ji išpildo savo tikslą arba kol ji to nebegali padaryti.
Sąmonė negali žinoti realybės tikslo, kad galėtų visiškai suprasti savo pačios tikslą, kuris taip pat priklauso realybės tikslui. Todėl realybės tikslas išlieka amžinai nežinomas, kol sąmonė vis dar jai priklauso.
Mes esame sąmonės nešėjai ir priklausome šiai realybei, kurią sukūrėme.
Mes įdėjome savo protus į mūsų sukurtą simuliaciją ir užblokavome sau prisiminimus ir patirtį tos realybės, iš kurios čia atvykome.
Mes taip sukūrėme simuliaciją, kad būdami joje negalime suvokti, jog mūsų realybė yra simuliacija, ir todėl nesuprantame tikslo, kurio vardan ją sukūrėme - kad šis tikslas išliktų pasiekiamas.
Mes gyvename nesuskaičiuojamus gyvenimus šioje realybėje, vėl ir vėl grįždami čia atlikti savo dalį simuliacijos tikslo atžvilgiu, nors niekada negalime to prisiminti ar suvokti šioje realybėje.
Mes taip pat nežinome, ar net tokia realybė, kurioje sukūrėme šią realybę, yra tikra.
Buvo gali būti nesuskaičiuojami simuliacijos lygiai, ir net gyvos būtybės tikroje bazinėje realybėje negali žinoti, ar jų realybė yra tikra.
Jei kada nors bus įmanoma sukonstruoti simuliaciją, kurioje gyvenančios sąmonės negali atskirti simuliacijos nuo realybės, tai niekas niekada negalės žinoti, ar gyvena tikroje realybėje.
Vienintelis momentas, kai sąmonė tampa žinoma apie realybės prigimtį, yra realybės palikimo momentas. Tuo metu, sąmonės buvimas šioje realybėje baigiasi dabartine forma.
Jei tai yra tikra realybė, ta sąmonė tuo momentu baigiasi visiems laikams.
Bet jei realybė buvo simuliacija, tuo pačiu momentu sąmonė atsibunda toje realybėje, kurioje ką tik pasibaigęs egzistavimas buvo sukurtas, ir susigrąžina visus savo prisiminimus iš to egzistavimo bei ankstesnių, ir suvokia, kas iš tikrųjų buvo jos egzistavimas, ir pagaliau gauna progą vėl susitikti su tais, kurie anksčiau išvyko.
Mes esame arba mirtingieji, arba tie dievai, kurie sukūrė šią realybę.
Bet netgi dievai nežino, ar jie patys yra dievai, ar mirtingieji.
Ši realybė mums yra tokia tikra, kiek tai įmanoma, iki tol, kol ji nebėra.
Iki tol, mes čia esame išpildydami realybės tikslą ir savo pačių tikslą, nebent šiuo metu gyvename bazinėje realybėje, kurioje egzistuoja tik mūsų pačių tikslas.
Mes tarnaujame tiek savo, tiek galimai realybės tikslui, kai esame sveiki, gyvename ilgai, klestime savaip ir leidžiame vieni kitiems daryti tą patį. Priešingai veikiant yra neteisinga tiek mūsų pačių, tiek kitų, tiek pačios realybės atžvilgiu.