Bet ką daryti, jei, nepaisant visų prognozių, iš tikrųjų gyvename tikroje bazinėje realybėje, ir iki šiol dar neegzistuoja nuo tikrovės neatpažįstamos simuliacijos? Ar tada tikėjimas simuliacija nebūtų klaida?
Taip, bet kuris, kas manytų, kad ši realybė yra simuliacija, tokiu atveju klystų, bet ką tada?
Visų pirma, tų, kurie mano, kad gyvena simuliacijoje, įsitikinimas apie gyvenimo šventumą ir buvimo dabartinėje patirtyje vertę, ir kad kiekvienas turėtų laisvai siekti ir ieškoti savo tikslų, vis tiek būtų geri ir teisingi dalykai.
Jeigu kažkas klaidingai tiki, kad gyvena simuliacijoje, ir dėl to yra geras sau ir kitiems, kaip tai galėtų būti klaidinga?
Antra, realybės neatpažįstama simuliacija ir tikra realybė skiriasi vienu esminiu aspektu tiems, kas jose gyvena: mirtis bazinėje realybėje yra tikra pabaiga, tuo tarpu simuliacijoje grįžtama prie žemesnės realybės.
Jei kas nors tiki, kad gyvena simuliacijoje, ir randa paguodą tikėjime, kad vėl susitiks su mirusiais artimaisiais grįžęs į žemesnę realybę, arba galės vėl sugrįžti čia vėliau, jie vis tiek nenusivils mirę bazinėje realybėje, nes nustos egzistavę ir daugiau nieko nepatirs.
Tačiau yra dar vienas skirtumas tarp simuliacijos ir bazinės realybės: nors pirmoji buvo sukurta tokiu tikslu, pastaroji tikslo neturi – ji tiesiog yra. Bazinėje realybėje turime tik tai, ką patys sukuriame kaip savo tikslą.
Tikėjimas simuliacija galėtų būti klaidingas, nors ir maža tikimybe, tačiau tai nėra kenksminga. Vietoj to, jis suteikia galimybę tikėti kažkuo, kas yra didesnis už mus pačius, nors tai čia vis dar amžinai nežinoma, kas gali padėti kiekvienam atrasti savo reikšmę – jei nieko kito nesugalvotume, visada galime tarnauti realybei, taikai ir laisvei, bei tai nuostabiai atradimo kelionei, kurią patiriame kartu kaip sąmoningos būtybės šioje realybėje.