Jei mūsų tikrovė yra simuliacija, ar mūsų gyvenimas tik žaidimas?
Iš tikrųjų galime laikyti gyvenimą žaidimu, nesvarbu, ar jis yra simuliacija, ar ne.
Simuliacija, tikėtina, yra kur kas daugiau, nes jos kūrėjai galėjo turėti kitų tikslų, nei tik sukurti žaidimą.
Nedaug žaidimų yra "tik" žaidimai. Ne visi domisi žaidimais, bet daugeliui žaidėjų jų žaidimai yra labai prasmingi. Jie nori juos žaisti, kaip mes visi galbūt norėjome žaisti šį didįjį gyvenimo žaidimą.
Jei mūsų gyvenimas yra vienas didelis žaidimas, ar verta jį švaistyti žaidžiant kitus žaidimus? Taip, kodėl gi ne - turime net žaidimų, kurių viduje yra kiti žaidimai, ir kartais juos taip pat žaidžiame.
Bet jei mes žaidžiame kompiuteryje, konsolėje ar telefone, svarbu pagalvoti, kokią būtent prasmę juose randame? Ir svarbiausia, ar galėtume pabandyti rasti tą pačią prasmę ir šioje tikrovėje – šiame didesniame žaidime – galbūt net didingiau?
Kas yra švaistymas? Šis gyvenimas yra tavo, pats jį pasirinkai. Žinoma, tavo reikalas nuspręsti, kaip jį naudoti. Gali žaisti žaidimus, naudoti medžiagas, gulėti ant sofos ir mirtinaip lepintis srautinių plokščių pasiūla. Gali taip pat kaltinti kitus dėl savo gyvenimo kančios. Tikrai taip.
Kai tavo gyvenimas šioje tikrovėje galiausiai baigsis ir sugrįši ten, iš kur atėjai, kaip prisiminsi tokį gyvenimą? Ar tai buvo švaistymas, ar būtent tai, ką norėjai daryti? Kokį rezultatą gautum šiame žaidime?
Tik tu pats turi teisę tai nuspręsti, ir gali tai nuspręsti tik čia ir dabar. Ar dabar tas momentas, apie kurį pats nenorėsi prisiminti, ar dabar tas momentas, kai įgyvendini savo gyvenimo tikslą, tokį, kokį pats norėjai?
Jei gyvenimas yra žaidimas, kas, jei tas žaidimas suteikia taškų už smurtą? Ar visi mes esame prieš vieni kitus?
Mintis gali turėti tiesos grūdelį. Tik mes patys atsakome už savo gyvenimą. Tačiau tai nereiškia nuolatinio karo ir papildomų taškų už taikius smūgius.
Mes žaidžiame smurtinius žaidimus. Smurtiniuose žaidimuose nėra nieko blogo, kai jie neturi didesnės prasmės už pramogą.
Tačiau žaidimas, kuriame žaidėjai gimsta visiškai nežinodami tikrovės ir net savo tikrosios tapatybės, ir praleidžia savo gyvenimą siekdami savo tikslų per dideles nesėkmes ir sėkmes, kurdami santykius ir kurdami šeimas, nuolat mokydamiesi ir mokantys, kol galiausiai miršta ir tada grįžta į tikrąją tikrovę? Ne, smurtas čia nepriklauso.
Gyvenimo žaidimas yra prasmingas. Jis turi paskirtį. Mes norėjome ateiti čia, ir be abejonės norėsime tai padaryti daugybę kartų iš naujo.
Jei mes naudojame smurtą čia, trukdome vieni kitiems įgyvendinti savo tikslus. Jei nužudome ką nors, jo tikslas nebegali būti įgyvendintas. Jei ką nors sužeidžiame, apribojame ir užkertame jam kelią pasiekti savo tikslą. Vargu ar kieno nors pasirinktas tikslas yra būti kito auka.
Jei naudojame smurtą čia, skatiname smurto kultūrą. Skatiname savo pavyzdžiu elgesį, kuris gali pasisukti ir prieš mus. Ta kultūra gali būti stipri dar kartą sugrįžus į šį žaidimą. O kas, jei tuo metu būsim mes auka?
Pagalvok, kad šis tavo gyvenimas yra žaidimas. Tai visiškai leidžiama mintis.
Ar išmetai savo žaidimą? Naudoji jį, kad sunaikintum save ar kitus?
Ar padarysi jį geriausiu savo gyvenimu kada nors?