Jei iš tiesų gyvename simuliacijoje ir gyvenimas tėra tik žaidimas, kokią tada prasmę turi viskas? Jei mūsų patiriama realybė yra dirbtinė, o mūsų sąmonė kyla iš tikrosios realybės, kodėl turėtume čia kentėti, užuot grįžę į tikrąją realybę, kuri privalo būti neįtikėtinai pažangi ir gausi, kad sugebėtų sukurti tokią įtikinamą virtualią realybę?

Kodėl tiesiog nesižudytume ir neužbaigtume savo gyvenimo čia, ypač jei jis sunkus ir pilnas nesėkmių?

Tokį klausimą galima visiškai pagrįstai užduoti, tačiau lygiai taip pat, arba net geriau, galima klausti, kodėl kas nors norėtų nusižudyti.

Kaip jau aptarėme, mes atėjome čia dėl priežasties. Mes patys pasirinkome ateiti į šią realybę ir tikrai suvokėme, kad gyvenimas čia kitoks ir dažnai sunkus bei iššūkių pilnas.

Be abejo, mes negalime žinoti, kodėl atėjome čia. Nežinome nei kokius sprendimus priėmėme atvykdami čia. Nežinome, koks buvo mūsų gyvenimas tikrojoje realybėje, nei kodėl pasirinkome laikinai gyventi šioje realybėje, vietoj to, kad nepertraukiamai tęstume gyvenimą vietoje, iš kurios atėjome.

Žinome tik tai, kad mes taip padarėme, ir tai žinome, nes esame čia.

Galbūt norėjome kažko išmokti. Galbūt būtent tokios patirties mums trūko tarp daugybės mūsų patirčių, ir norėjome pamatyti šią gyvenimo pusę. Galbūt pasirinkome šį laikotarpį arba šią vietą, nes anksčiau jos nesame patyrę, arba galbūt ši patirtis buvo tokia, kurią norėjome išgyventi dar kartą. Galbūt atvykome čia su draugais ir norime dalintis šia patirtimi kartu.

Jei atsisakytume šio gyvenimo dėl to, kad jis yra nemalonus, sunkus ar nuobodus, arba jei manome, kad patyrėme nesėkmes ar esame netinkamai traktuojami, mes atsisakytume visko, dėl ko čia atėjome.

Ir ką tokiu būdu gautume? Grįžtume į gyvenimą ir realybę, iš kurių norėjome ateiti čia. Grįžtume galbūt anksčiau nei mums buvo skirta. Tikrai galime grįžti, ir tikrai tą padarysime, bet netgi tokiu būdu prarastume šį gyvenimą ir progas, kurias turime čia ir dabar, šiuo momentu.

Tuo pačiu metu reikia pripažinti, kad ateina momentas, kai metas palikti šią realybę, bent jau laikinai.

Tai gali atsitikti dėl ligos, senatvės, nelaimingo atsitikimo ar smurto. Mūsų gyvenimai gali baigtis be mūsų įsikišimo.

Bet tai vyksta vis rečiau. Mokslo, technologijų ir medicinos pažangos dėka mes vis rečiau mirštame nuo išorinių veiksnių, kurie anksčiau reiškė tikrąją mirtį. Gyvename ilgiau ir esame sveikesni.

Visai gali būti, kad mūsų vystymasis pasieks tašką, kai įveiksime mirtį. Mes galime išmokti išgydyti visas ligas, pakeisti sugedusius ar sugadintus organus, ir net pašalinti paties senėjimo procesą. Mes galime gauti pagalbą taip greitai, kad nieko neprarastume, ir mes galime net padaryti save atsparesnius ir pajėgesnius.

Jei taip atsitiks ir galėsime nuspręsti gyventi beveik amžinai, ar privalėsime tai daryti?

Ne, nebūtinai. Net jei įveiktume mirtį, vis tiek galime visada nusižudyti, kad užbaigtume šį gyvenimą ir grįžtume į tikrąją realybę.

Galime tai padaryti bet kada. Dabar ar rytoj, arba kai jausime, kad pasiekėme čia tai, ko, kaip tikėjomės, atėjome čia ieškoti. Tai gali reikšti skirtingus dalykus skirtingiems žmonėms.

Vienas žmogus gali norėti gyventi tūkstančius metų per visus laikotarpius, kitas gali jaustis pasiekęs viską, ko norėjo, būdamas vos 27 metų, o trečiam kančia ir skausmas gali būti matas, kuris laukia užsipildymo.

Kartais gyvenimo baigimas gali būti vienintelis veiksmas, kuriame asmuo jaučiasi iš tiesų laisvas. Kai tai daroma iš laisvos valios ir apgalvotai, tai nėra tragedija, bet vertinga, o kartais net verta švęsti. Tai yra proga pagerbti gyvenimą, kurį gyvenęs asmuo jaučia, kad jis buvo pilnas ir baigtas.

Ateityje mirtis mus aplankys tik jei to norėsime, ir jau dabar galime taip žvelgti tiek į gyvenimą, tiek į mirtį. Galbūt vieną dieną pajusime, kad gana; galbūt pajusime, kad čia viskas ir baigėsi. Tada surenkime šventę ir linksmai išeikime!

Tačiau kol tai nėra tas momentas, kai mirsime, tai yra momentas, kai gyvename. Tai yra gera proga būti visiškai čia, šiuo metu ir jį patirti pilnai, visoje jo grožio ir liūdesio šviesoje.

Tai yra mūsų gyvenimas čia ir dabar. Gyvenkime jį!