Argi realybę vadinti simuliacija nėra menkinantis terminas, tarsi viskas, ką išgyvename čia, nebūtų tikra?
Ne, jei gyvename simuliacijoje, tai yra tikslus ir tinkamas terminas iš simuliacijos išorės. Patiems kuriant simuliacijas, naudojame tą patį žodį. Ir jei mūsų sukurtos simuliacijos viduje būtų sukuriamos naujos simuliacijos, ji savo kalba pavadintų jas simuliacijomis, o mūsų kūrinį vadintų realybe.
Skirtumas tarp realybės ir simuliacijos yra tai, kur terminas naudojamas. Mes vadiname mus supančią aplinką realybe, o mūsų sukurtas aplinkas – simuliacijomis. Mūsų simuliacijose jos būtų suvokiamos kaip realybės, bent jau tol, kol jos bus pakankamai pažangios, kad juose esančios esybės galėtų susidaryti nuomonę apie realybės pobūdį.
Lygiai taip pat toje realybėje – pavadinkime ją Arkhe – kuri sukūrė mūsų suvokiamą realybę, tai būtų vadinama simuliacija, o pati Arkhe būtų vadinama realybe.
Kitaip tariant, visos realybės savo kūrėjams yra simuliacijos, o jų gyventojams – realybės. Vienintelė šios taisyklės išimtis yra pagrindinė realybė, Anarki, kuri nėra sukurta, ji tiesiog yra, ir iš kurios kyla visos kitos realybės.
O kas, jei gyvename pagrindinėje realybėje? Tuomet realybę vadinti simuliacija būtų klaida, tiesa?
Tiesa, būtų klaida. Tačiau, kaip jau esame aptarę anksčiau, mažai tikėtina, kad gyvename pagrindinėje realybėje, jei simuliacijų kūrimas yra įmanomas.
Mūsų realybė galėtų būti Anarki, bet tūkstantmečius esame priėję prie išvados, kad mūsų patiriama realybė nėra Brahman, Tao, Sunyata, Dangus ar Al-Haqq, o kažkieno ar kažko kūrinys arba iliuzija, po kuria, už kurios ar už jos ribų slypi tikra realybė – Arkhe – kurią šioje realybėje nesugebame suprasti.
Nors šiandien, materializmo, empirizmo ir racionalizmo šviesoje, vertiname patiriamą ir suvokiamą realybę kaip pagrindinę ir vienintelę egzistuojančią realybę, tiesa yra tokia, kad kiekvienoje simuliacijoje materialistinis, empiriškas ir racionalus požiūris veda prie tos pačios išvados. Iš simuliacijos vidaus negalima stebėti išorinės realybės, nes tai sugriautų simuliaciją ir sunaikintų jos tikslą.
Mokslinis požiūris mums parodo tik tai, kokia yra mūsų patiriama realybė. Jis negali mums pasakyti, ar mūsų patiriama realybė yra tikra.
Kaip tuomet galime būti dabartyje realybėje, kuri gali net nebūti tikra?
Net jei mūsų patirtis apie mus supančią realybę ir net mūsų kūnai yra simuliacijos dalis, mes vis tiek esame tikri ir autentiški. Net jei atkeliavome į šią realybę iš Arkhe, mes esame čia ir dabar, ir tai yra vienintelė vieta, kurioje galime būti. Mūsų vidinė realybė visada yra tikra; tereikia ją surasti ir pajausti.
Būdami dabartyje, šiuo metu, galime savyje rasti pasitikėjimą, ramybę ir taiką, kurios leidžia mums susidoroti su išorinės patirties neužtikrintumu ir chaotiškumu be nerimo ir susikaupimo, leidžiančius kartu su kitais paversti patiriamą realybę vieta, kurioje galime klestėti, mylėti ir augti, įvykdydami tiek savąjį, tiek šios simuliacijos tikslą, kas jie bebūtų, ir kai ateis laikas, galėsime su džiaugsmu grįžti į Arkhe.